Tevams3.jpg
Savanorė Darja: „Atrodo, atėjau savanoriauti tam, kad duočiau kažką kitiems, padėčiau vaikams, bet pridėjusi ranką prie širdies, galiu atvirai pasakyti, kad savanoriaudama pati gavau šimtąkart daugiau. Tai buvo neįtikėtina patirtis!“

Ar vaikai privalo apsiginti patys?

KLAUSIMAS:

Man keista, kad apsigynimas šiais laikais yra vadinamas netinkamu elgesiu. O tai ką tiems vaikams daryti – leisti, kad iš jų tyčiotųsi ir juos žemintų? Taip ir iki savižudybės gali daeiti... Pats auginu du sūnus ir visuomet juos mokinau, kad jie privalo apsiginti patys, nes niekas kitas už juos to nepadarys. Dabar gi gaunasi, kad mokau vaikus agresyviai elgtis! Gi nesakau jiems mušti kitus, tik mokinu, kad kai kas juos puola – duotų atgal. Nes su šiuolaikiniais paaugliais kitaip susitarti neįmanoma. Prisimenu ir pats mokykloje buvau bloznas, nestiprus, tai vis atsirasdavo tokių, kurie užgaudavo. Situacija pagerėjo tik tuomet, kai vienam iš jų gerai daviau į kaulus. Baigėsi visos patyčios ir užkabinėjimai. Ir ne vieną tokią situaciją prisimenu, kad tik pats apsigindamas galėjai išgyventi. O dabar visus mokina priešingai – tik neduok atgal, bėk, slėpkis, pasakok mokytojams. Išauginsim bailių kartą...

 

ATSAKYMAS:

 

Keliate labai svarbų klausimą: kaip patyčias patiriančiam vaikui apsiginti nuo skriaudėjų? Jūsų patirtis rodo, kad efektyvu yra duoti atgal, t.y. atsakyti smurtautojams tuo pačiu. Rašote, kad toks reagavimas Jums padėjo sustabdyti patyčias, kai buvote mokinys. Tačiau minite ir tai, jog dažnai tenka girdėti apie tai, kad agresyvus reagavimas yra netinkamas. Kyla klausimas, kaip mokyti vaikus elgtis, kaip jie turėtų reaguoti į patyčias?

 

Neleisti skriaudėjams tyčiotis ir agresyviai reaguoti į patyčias – tai du skirtingi dalykai. Skriaudėjai besityčiodami dažnai laukia stiprios reakcijos iš vaiko – nori, kad jis apsiverktų, o kartais net tyčia provokuoja agresyvų elgesį. Taigi besielgdamas agresyviai, vaikas gali patenkinti skriaudėjų lūkesčius. Taip pat didelė tikimybė, jog agresyviai besielgdamas mokinys, nors tą daro tik siekdamas apsiginti prieš skriaudėjus, gali sukelti mokytojų nepasitikėjimą ar net būti apkaltintas kaip patyčių iniciatorius. Iš kitos pusės, jeigu vaikas stengiasi ignoruoti patyčias arba tvirtai pasako "NE" skriaudėjams, tai gali padėti nuraminti smurtautojus. Patiriančio patyčias vaiko kūno poza (susigūžęs, nuleidęs galvą), balsas (tylus, drebantis) gali išduoti jo baimę, nepasitikėjimą savimi, kuo ir naudojasi besityčiojantys mokiniai. Tačiau pakelta galva, tiesus žvilgsnis, tvirtas balso tonas rodo, jog vaikas nebijo skriaudikų ir jo neveikia jų patyčios.

 

Taigi svarbu skirti tvirtumą nuo agresyvumo ir padėti vaikams atskirti šiuos dalykus. Dar vienas alternatyvus būdas – reaguoti į patyčias humoru, kas leidžia suprasti, kad skriaudžiamas vaikas gali susitvarkyti su savo jausmais ir be pykčio atsakyti į patyčias. Dažnai patyčių situacijoje yra sunku sugalvoti šmaikštų ir kartu neįžeidžiantį atsakymą, tačiau tą atsakymą vaikas gali paruošti iš anksto pats ar pasitaręs su tėvais.

 

Svarbu paminėti, kad patyčių situacijoje egzistuoja jėgų disbalansas arba persvara. Dažnai skriaudėjų būna daugiau, jie yra stipresni, todėl patyčias patiriantis vaikas patenka į tokią situaciją, kur jis sunkiai gali apsiginti. Taip pat jeigu patyčias patiriantis vaikas bando keršyti smurtautojams, tie gali tyčiotis dar labiau ir taip patenkama į užburtą ratą, iš kurio yra pakankamai sudėtinga pasitraukti. Todėl yra akcentuojama suaugusiųjų žmonių pagalba ir jos svarba, nes stabdyti patyčias – tai ne vaikų, o suaugusiųjų atsakomybė ir pareiga. Aišku, vaikas gali nenorėti priimti suaugusiųjų pagalbos ir mėginti pats susitvarkyti su susiklosčiusia situacija, tačiau tai dažniausiai neįmanoma dėl jėgų persvaros. Vaikai gali norėti patys tvarkytis su patyčiomis, nes dažnai iš mūsų, suaugusiųjų, girdi tokias frazes: "nebūk skystablauzdis, apsigink pats", "netylėk, duok atgal". Tokios frazės įpareigoja vaiką veikti savarankiškai. O jeigu nepavyksta apsiginti? Tuomet ir taip nuskriaustas, įskaudintas vaikas gali nukentėti dar labiau ir pradėti galvoti: "koks aš nevykėlis, aš nemoku apsiginti".

 

Taigi suaugusiųjų pagalba turėtų ne pabloginti situaciją, o padėti ją išspręsti, juk suaugusiųjų pagalbos tikslas – padėti vaikui. Padėti vaikui įmanoma tik tada, kai žinome, kas vyksta jo gyvenime, kai domimės juo ir esame pasiruošę bet kada jį išklausyti bei palaikyti.

 

<< Atgal


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg
    • Telia_Logotipas_2017_m..jpg