Tevams3.jpg
Savanorė Eglė: „Pirmiausia, ką man davė ir vis dar duoda „Vaikų linija“ – tai bendravimo pamokas, taip pat išmokau empatijos, būdų, kaip padėti kitam išspręsti sunkias situacijas. Sužinojau, kaip kalbėtis su vaikais apie tai, kas jiems svarbu...“

Į naują mokyklą vaikas ėjo noriai...

KLAUSIMAS:

Esu 10-mečio berniuko mama. Berniukas ramus ir uždaras. Mokosi labai gerai. Šiais metais pradėjo eiti į kitą mokyklą, 5 klasę. Į naująją mokyklą ėjo noriai visą rugsėjo mėnesį, kol staiga jį pradėjo kamuoti pilvo skausmai, pykinimas. Iš pradžių maniau, jog tai apsinuodijimas ar kažkas panašaus, tačiau tie negalavimai pasireikšdavo tik kai jam reikėdavo eiti į mokyklą. Daktarai nerado problemos, o tuo metu vaikas vis vemdavo. Galiausiai lapkričio pradžioje buvo diagnozuota, jog skausmai nerviniu pagrindu. Po savaitės nuvedžiau vaiką į mokyklą, tik įėjus į mokyklos patalpas vaikui pasipylė ašaros, ir jis paprašė grįžti nors priežasties nepaaiškino. Kiekvieną rytą noro į mokyklą eiti nerodydavo, išeidavo, tačiau man išėjus į darbą, grįždavo. Tik prakalbus apie galimas neėjimo į mokyklą priežastis kaip vaikai, nauja aplinka, vaikas tylėdavo, tačiau užsiminus apie smurtą vaikas apsipildavo ašaromis, bet nieko nesakydavo tik: "Negaliu." Kreipiausi į klasės auklėtoją, tačiau ji jokių muštynių-peštynių ar juolab nesutarimų tarp klasės draugų ir mano sūnaus nepastebėjo. Galiausiai neišpešusi jokios informacijos iš savo sūnaus, sulaukiau skambučio iš dukros, kuri šiuo metu gyvena užsienyje. Kadangi sūnus pasitiki vyresnėle, jis pasipasakojo, jog du berniukai pertraukų metu muša ir skriaudžia, liepia atiduoti pinigus, tyčiojasi. Nuėjusi į mokyklą su vaiku išgirdau auklėtojos ir pavaduotojos grasinimus mano sūnų pašalinti iš mokyklos dėl prasto lankomumo. O su neklaužadomis "nėra prasmės kalbėti, nes jie visuomet taip elgiasi ir nieko pakeisti negalima". Ką tokioje situacijoje turėčiau daryti? Kur kreiptis?

 

ATSAKYMAS:

 

Nauja mokykla, nauji bendraklasiai – tai išbandymas vaikui, tuo labiau, jeigu naujoje aplinkoje yra žmonių, kurie elgiasi agresyviai. Jūsų sūnus patyrė patyčias, kurios sukėlė įvairias pasekmes: minėjote nenorą eiti į mokyklą, fizinius negalavimus, stiprią baimę. Gali atrodyti, kad patyčios yra vaikų žaidimai, neišvengiama bendravimo dalis, tačiau patyčios yra nepriimtinas elgesys, kaip ir bet kokie kiti smurtiniai veiksmai ir jos kelia rimtas pasekmes. Į patyčias yra būtina reaguoti bei jas stabdyti. Nieko nedarymas problemos neišsprendžia. Jeigu į patyčias nėra reaguojama, situacija tik blogėja.

 

Iš laiško suprantu, kad esate pasimetusi, klausiate, ką daryti toliau, tačiau svarbu, kad nenuleidžiate rankų ir ieškote pagalbos, nes išspręsti patyčių problemą – ne vieno žmogaus jėgoms. Patyčių situacijoje svarbu tiek sudrausminti skriaudėjus, tiek suteikti tinkamą emocinę pagalbą vaikui. Skriaudėjų sudrausminimui yra reikalinga kitų suaugusiųjų pagalba – mokyklos darbuotojų, kitų tėvų. Suprantama, kad po pokalbio su auklėtoja bei pavaduotoja galėjo kilti beviltiškumo, nusivylimo jausmas, jų nenoras suprasti ir padėti gali atrodyti nepriimtinas, tačiau galima bandyti kreiptis į kitus mokyklos darbuotojus: psichologą, socialinį pedagogą, kitus mokytojus, kurie galėtų patarti, kaip elgtis šioje situacijoje. Kiekvienoje mokykloje yra kuriamos elgesio taisyklės ir nustatomos nuobaudos už jų pažeidimą – tokiu būdu mokyklos administracija siekia užtikrinti vaikų saugumą. Daugiau apie drausminimo priemones bei pagalbos galimybes mokykloje galima sužinoti susitikus su mokyklos prevencinės grupės, kurios turi veikti kiekvienoje mokykloje, nariais.

 

Taip pat gali padėti pokalbiai su skriaudėjų tėvais bei pačiais skriaudėjais, tik šiuo atveju svarbu susilaikyti nuo noro atsilyginti skriaudėjams tuo pačiu. Yra žinomi atvejai, kai skriaudėjų "pamokymas" tik pablogino situaciją. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad pinigų atiminėjimas bei grasinimai yra priskiriami prie nusikalstomos veiklos, kurią turėtų nagrinėti policijos pareigūnai. Prieš pradedant veikti, svarbu atsižvelgti į vaiko poreikius, pasistengti priimti sprendimą kartu su juo – kartais vaikai bijo pasakoti apie patyčias suaugusiems, nes nerimauja dėl jų skubotų veiksmų. Todėl svarbu veikti atsargiai, šnekėti su vaiku, pasakoti apie savo ketinimus, skatinti jį pasidalinti savo jausmais, išsipasakoti apie savo baimes. Rašote, kad kol kas jausmai veržėsi į išorę sveikatos problemų pavidalu, ašaromis, bet ne žodžiais. Jeigu vaiko ašaros galėtų kalbėti, ką jos "pasakytų"?

 

Kartais vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus, arba jie gali išgyventi gėdą, jog nesugeba apsiginti nuo skriaudėjų. Tačiau dažniausiai skriaudėjai yra stipresni, vyresni arba jų yra daugiau, ir tai priverčia patyčias patiriančiuosius pasijusti bejėgiais. Svarbu padėti vaikui suprasti, kad niekas neturėjo teisės iš jo tyčiotis ir kad tai, kas įvyko, nėra jo kaltė.

 

Palaikymas, supratimas, dėmesys vaiko žodžiams, rūpestis yra pagrindiniai dalykai, kurie gali sušvelninti patyčių pasekmes. Jeigu vaikas nedrįsta ar nenori pasakoti apie tai, kas jį slegia, tuomet svarbu jo neskubinti, leisti pačiam pasirinkti tinkamą laiką ir net tinkamą žmogų (pvz., sesę) pasidalinimui.

 

Iškilus poreikiui galima kreiptis konsultacijos į specialistus. Nemokamą psichologinę pagalbą galite rasti mokykloje arba poliklinikų psichikos sveikatos centruose. Taip pat nemokamą emocinę paramą vaikams ir paaugliams telefonu ir elektroniniu paštu teikia "Vaikų linija".

 

<< Atgal


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg
    • Telia_Logotipas_2017_m..jpg