diskusijos.jpgDiskusijos
Savanorė Rasa: „Vaikų linija“ tapo dalele gyvenimo, kurį stengiuosi visiems kurti laimingą. Smagu čia darbuotis, išgirsti vaiką, kuris prašo pagalbos, suprasti jį, šypsotis kartu su vaiku...“

Diskutuok su bendraamžiais

  • Jūs neprisijungęs.

Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.

Lentos informacija

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų! Čia tu galėsi ne tik pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su kitais vaikais, bet taip pat kurti Tau svarbias temas, į kurias reaguos Tavo bendraamžiai.

Norėdama(s) įsitraukti į diskusijas – užsiregistruok, susikurdamas savo prisijungimo vardą bei slaptažodį. Registruotis reikia tik pirmą kartą, vėliau galėsi prisijungti su tuo pačiu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Norime atkreipti Tavo dėmesį, jog tie patys prisijungimo duomenys galioja tiek Pagalbos internetu, tiek Diskusijų skiltyje.

DĖMESIO! 

  1. "Vaikų linijos" diskusijų administratorius pasilieka teisę ištrinti nepagarbius, įžeidžiančius komentarus ir keiksmažodžius.
  2. Diskusijose neleidžiama pateikti asmeninės informacijos - telefonų numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.

#1 birž. 16, 2017 22:09:20

Frida
Registruotas: 2017-04-28
Įrašai: 3

Pokytis

Visą savo gyvenimą buvau žmogus, kuris nemėgo sėdėti namie. Man nepatiko būti vienai, nepatiko nieko neveikti. Dažną laiką leisdavau su draugėm. Draugių irgi turiu nemažai, bet turiu galvoj artimų draugių,o ne pažįstamų. Praeitą vasarą persikrausčiau į naujus namus, todėl nuo tada turėjau savo kambarį, kuriame galėjau pabūti viena. Na, žodžiu nuklydau nuo temos. Aš, žmogus, kuris mėgo bendrauti, dabar negaliu nė į skambutį atsakyti. Jau praeitą vasarą aš nustojau stengtis kažką daryti. Retai išeidavau iš namų, retai bendraudavau su žmonėmis, apart savo tėvų. Mano tėvai laikė tokį poelgį tinginyste. Ant pirštų galėčiau suskaičiuoti kiek kartų tą vasarą su kažkuo susitikau. Dažnai nekeldavau ,kai man skambindavo arba apsimesdavau, kad nepamačiau žinutės, kai man rašydavo. Retai sutikdavau kur nors eiti ir apsimesdavau, kad esu išvažiavusi, kad tik nereikėtų susitikti. Nuo tos vasaros viskas tęsiasi iki dabar. Tiesa, mokslo metai nauji atradimai. Atradau savo amžiną nerimą ir pirmą kartą gyvenime aiškiai supratau, kad jau 6 metus sergu nervine anoreksija. Todėl mokslo metai ėjo kaip ant debesies. Nesistengiau susitikti ir apsimetinėti, kad man linksma ir kad aš gerai jaučiuosi. Šią vasrą darosi sunku. Visą dieną sėdžiu kambary, užsitraukusi užuolaidas, dažniausiai skaitau. Nevalgau, neišeinu laukan, su niekuo nebendrauju apart tėvų. Prieš miegą prigeriu migdomųjų , nes žinau, kad neužmigsiu. Kartais matau haliucinacijas ( turbūt dėl migdomųjų). Rytais vemiu, nes būna labai negera (dažniausiai neturiu net ką išvemt). Dažnai man temsta akyse, sunkiai pastoviu. Tiesa, liūdesio nejaučiu. Laimės irgi. Mano artimieji nerimauja. Tėvai sako, kad turėčiau važiuoti mažką nuveikti su jais, bet aš visada atsisakau. Aš tiesiog noriu būti viena, savo mintyse. Ar man kažkas negerai?

Atsijungęs

#2 birž. 20, 2017 17:18:43

AsEsuNIEKAS1
Registruotas: 2017-06-20
Įrašai: 2

Pokytis

Tau nėra nei gerai,nei blogai. Visų pirma prisimink maistas gyvybės šaltinis kaip ir vanduo, pasistenk valgyti, kadangi skaitai knygas, išeik bent į kiemą, gryname ore paskaityti. Dėl bemdravimo, gali būti, kad tau paauglystė, hmh galbūt norėtum pasišnekėti su psichologu? Jis savo darbą išmano^^

Atsijungęs

Lentos apačia

Moderatoriaus valdymas

Powered by DjangoBB


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg
    • Telia_Logotipas_2017_m..jpg