Autorius: Eugenijus Zabitis, data: 2008 11 28
Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Nenurodyta

Apie mūsų jaunimą tenka girdėti prieštaringų nuomonių. Į rajoną atvykstantys užsieniečiai jį giria. Akivaizdu, kad jie dažniausiai bendrauja su ta jaunimo dalim, kurios peikti nėra už ką. Nemažai vyresnės kartos žmonių jaunimą laiko "sugedusiu" net nenurodydami motyvų. Apie kokį nors išdykėlį sakoma: "Ir iš kur toks atsirado!"

Iš tikrųjų jaunimas yra toks, koks yra, o "kaltininkų" toli ieškoti nereikia. Šią tiesą sužinojo visi, kurie lapkričio 25 dieną klausėsi "Vaikų linijos" vadovo Roberto Povilaičio ir Vilniaus universiteto docento Dainiaus Pūro paskaitų Bartuvos vidurinėje mokykloje. Paskaitų tema - "Šiuolaikinis požiūris į smurto ir patyčių prevenciją mokykloje".

Formali kova - be rezultatų

Paskaitos šia tema vyksta visoje šalyje Vilniaus universiteto ir nuo 1997 m. veikiančios "Vaikų linijos" vedėjų iniciatyva. Renginį Skuode organizavo VšĮ "Skuodo informacijos centras" švietimo vyr. specialistė Vita Zaborienė ir Klaipėdos apskrities ligoninės Skuodo filialo vedėja Ramutė Berenienė, padedant Bartuvos vidurinei mokyklai (direktorius Virginijus Jokšas). Auditorija - savivaldybės ir seniūnijų socialiniai darbuotojai, psichologinės tarnybos, ligoninės darbuotojai bei ugdymo įstaigų socialiniai pedagogai.

Svečius pristačiusi V. Zaborienė pažymėjo, jog mūsų rajone "nėra psichiatrų, trūksta psichologų ir jų, deja, nedaugėja". Už partnerystę ji padėkojo Ligoninės vadovei R. Berenienei ir Bartuvos vidurinei mokyklai. "Mes visi suvokiame, kad tokių paskaitų reikia",- sakė V. Zaborienė.

Tradiciškai pas mus vyksta "kova" su reiškiniais, kurių iš esmės nepažįstame, todėl vertiname paviršutiniškai. Prirašom planų ir numatom formalių priemonių, kurių pagalba "auklėjam" jaunimą - o tas niekaip "nesiduoda" išauklėjamas taip, kaip norėtume. Galų gale sudėliojam "paukštelius", susegam popierius, išsiunčiam ataskaitas... ir pradedam mąstyti, kaip "auklėsim" kitais metais. O rezultato nėra.

"Tradicinė" negerovė

"Vaikų linijos" vadovas, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas Robertas Povilaitis pateikė naujausius duomenis apie vieno iš pačių skaudžiausių ir sunkiausiai įveikiamų reiškinių - patyčių paplitimą Europos šalių mokyklose. Ilgą laiką ši problema pas mus nebuvo laikoma itin svarbia, apie ją kalbėta retai. Prieš trejetą metų rimčiau apie patyčias prabilo su norvegais bendrą projektą ruošusios Bartuvos vidurinės mokyklos socialinės darbuotojos. Tačiau mūsų straipsniai nedaug ką tuomet sudomino. Gal todėl, kad prie patyčių esame pripratę? Prisimenu kaimą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus, neturinčio pravardės! Ko gero, šioje keistoje "tradicijoje" - ir šio reiškinio paplitimo šaknys. R. Povilaičio duomenimis, Švedijoje, Olandijoje ar Ispanijoje patyčias patiria tik 3-4 proc. mergaičių ir 4-6 proc. berniukų, o Lietuvoje - virš 30 proc. mergaičių ir beveik 40 proc. berniukų. Taigi kas trečias vaikas Lietuvoje patiria bendraamžių patyčias.

Apibendrinti duomenys ryškiai išskiria dvi šalių grupes. Vienoje šis reiškinys ganėtinai retas (Švedija, Olandija, Ispanija, Danija, Islandija), kitoje - itin dažnas (Lietuva, Latvija, Estija, Rusija, Ukraina, Turkija, Graikija).

Sudėtingas vaikų pasaulis

Žmonės retai gyvena "taikoje": konfliktai kyla nuolat ir dėl pačių įvairiausių priežasčių. Ne išimtis ir vaikų pasaulis, kuris mus stebi, vertina, mokosi iš mūsų ir seka nebūtinai geriausiais pavyzdžiais. Tačiau konfliktas, anot R. Povilaičio, yra normalus bendravimo elementas, pasibaigiantis susitaikymu arba sutaikymu, kadangi situacija nėra maloni nė vienai pusei. Patyčių atveju susitaikymas neįmanomas: viena (silpnesnioji) pusė kenčia, kita (stipresnioji) -jaučia malonumą. Lyg ir nėra ko taikyti. Kartais būna sunku atskirti, žiūrint į besipešančius vaikus - ar jie žaidžia, ar stipresnis tyčiojasi iš silpnesnio. Jei nutrauksi žaidimą - abi pusės "nukabins nosis".

Anot R. Povilaičio, aršiausi ir pikčiausi skriaudėjai yra tie vaikai, kurie patys patiria stipresniųjų patyčias (fizine ar moraline forma). Nuo 1997 m. vaikai gali pasiguosti, išsakyti savo problemas ir klausti patarimo nemokama "Vaikų linija" nuo 11 iki 20 val. tel. 8-80-11111; taip pat teikiama psichologinė pagalba internetu - vaikai gali rašyti laiškus "Klausučiui", kuris parašo atsakymus (www.vaikulinija.lt).

"Vaikų linija" labai populiari: kasmet bandoma prisiskambinti apie 4 milijonus kartų! Atsakoma vidutiniškai į 70 tūkst. skambučių. Tai rimta psichologinė parama vaikams, kurių "nesupranta" (o gal iš tiesų nesupranta?) tėvai, kuriems trūksta artimųjų dėmesio, šilumos, meilės. Vaikų pasaulis sudėtingas - mums, suaugusiems, kadangi savo pačių vaikystę "išaugome", primiršome.

Būkim tolerantiški

R. Povilaitis pabandė analizuoti priežastis, KODĖL patyčios Lietuvoje ir kai kuriuose kituose kraštuose taip paplitusios, kodėl pas mus vaikams trūksta tolerancijos, gebėjimo ir noro bendrauti be patyčių. Kodėl vienokia situacija Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, ir visai kitokia -Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje ir kt.?

Priežastis giliau suvokti padeda kai kurių apklausų rezultatai. Pavyzdžiui, Švedijoje kaimyno girtuoklio nenorėtų tik apie 30 proc. apklaustųjų, o Lietuvoje - beveik 90 proc, emociškai nestabilaus - atitinkamai 20 ir 60 procentų. Pasirodo, pas mus šie žmonės kur kas agresyvesni, piktesni, jų elgesys sunkiau nuspėjamas. Švedijoj ar Ispanijoj ir girtuokliai "kultūringesni".

Sunku suvokti, dėl ko lietuviai nemėgsta romų (čigonų) ir jais gąsdina vaikus ("Neišdykauk - čigonas tave pagaus"). Vargu ar kas prisimintų atvejį, kad čigonas būtų pagriebęs vaiką. Dabar lyg ir vokiečiai tuo daugiau užsiima, bet jais vaikų niekas negąsdina.

Švedijoj, anot R. Povilaičio, tektų ilgokai ieškoti žmogaus, kuris labai nenorėtų homoseksualaus kaimyno; Lietuvoje tokių - virš 90 procentų. Logika neaiški: juk daugiausia prievartautojų - tarp heteroseksualų.

Taigi tolerancijos trūksta mums patiems, ir "auklėjimo" priemones visų pirma reikėtų taikyti ne vaikams ir jaunimui, o mums - tėveliams, dėdėms ir tetoms...