Netektis – kai tuštuma viduje
Kas yra netekties jausmas? Išties sudėtinga apsakyti – kaip apibūdinti jausmą, kai tarsi tuščia viduje. Pats pavadinimas labai taikliai pateikia užuominą: netektis – tai, ką išgyvename, kai kažko netenkame. Kai netenkame mums svarbių artimų žmonių, gyvūnų, daiktų, dalykų, patirčių. Kai netenkame mums svarbios dėlionės dalelės, kuri užpildė svarbią vietą mūsų viduje.
Apie netekties jausmą
Dauguma žmonių sako, kad netekties jausmas – kai žvarbus ir liūdesio kupinas vėjas pučia viduje. Kai jauti daug jausmų vienu metu, bet ir tuo pačiu, tarsi nieko nejauti. Tik begalinį ilgesį ir vienatvę. Nors būna ir taip, kad netektis, nors ir skaudi, pripildo šiluma ir prasmės jausmu.
Kiekvienas netektį priimame ir išgyvename labai skirtingai, labai individualiai. Tam, kad galėtume lengviau su ja išbūti, verta ieškoti būdų, kaip netekties jausmą sušvelninti, kad jis leistų mums augti. Jei jautiesi vieniša/s su netekties jausmu, visada gali kreiptis į Vaikų liniją ir su savanoriais pasikalbėti apie tai, kokie netekties jausmai siaučia tavo viduje.
Gedėjimas
Kai tik pasiekia žinia apie tai, kad kažko svarbaus netekome, kažką praradome, iškart patenkame į ilgą gedėjimo kelionę.
Visų pirma, patiriame šoką – negalime ir nenorime priimti tos žinios, kad kažko netekome. Tiesiog tuo metu tampa sudėtinga priimti tai kaip tiesą, tarsi klaidžiojame po minčių labirintus ir vis ieškome paaiškinimo, kodėl taip įvyko, ar tikrai tai įvyko, galbūt tai netiesa, gal aš tik sapnuoju.
Kai galiausiai pavyksta nurimti ir suprasti, kas įvyko, viduje ima kilti stiprus pyktis – kai sužinai, kad kažkas įvyko ir to pakeisti negali, nėra lengva tai ramiai priimti ir iškart su tuo susitaikyti. Norisi priešintis, išpykti. Pykti ant viso pasaulio, pykti ant Dievo, ant artimųjų, ant tų, kurių netekome, pykti ant savęs. Toks pyktis – tai ženklas, kad tau tikrai rūpi, ir kad turi išleisti visas mintis ir jausmus iš savęs.
Kai pyktis atslūgsta, gali jaustis pavargę/usi, nuleidęs/usi rankas, tad ieškai būdų, kaip nurimti, kaip suteikti sau jėgų ir vilties. Tuomet tarsi deriesi su savimi ir tuo, kurio netekai – kalbi su juo mintyse, prašai sugrįžti, atsiprašai už padarytas klaidas, stipriai ilgiesi, peržvelgi nuotraukas ir daiktus, kurie susiję su netektimi. Taip tarsi bandai išlaikyti ryšio gijas, kurios sutrūkinėjo po netekties.
Ieškant ryšio užklumpa didelis liūdesys. Ateina metas išliūdėti – leisti sau išbūti tame liūdesyje, išverkti, išlieti pritvinkusį vidinį skausmą. Svarbu sau tai priminti – aš esu gedėjimo kelionėje, ji tęsiasi, tad turiu teisę liūdėti, net jei kitiems liūdesys jau atslūgęs. Kiekvienas gedime skirtingai, vieniems ši gedėjimo kelionė trumpesnė, kitiems – ilgesnė. Tad atidžiai skirk dėmesio savo vidui, kaip liūdesys gyvena tavyje, kaip jis keičiasi.
Kai pavyksta leisti sau išliūdėti, tuomet gali lengviau priimti viską, kas įvyko. Priėmimas leidžia atsikvėpti ir gyventi toliau. Tuomet tarsi uždarai gedėjimo ratą – atsiranda tarsi išbaigtumo jausmas, kai tie visi mūsų viduje plaukiojantys jausmai įgyja aiškią formą, ji lengva ir saugi – visa tai mes priimame kaip naują savo prarastos dėlionės dalį, užpildome tą tuštumą. Tai leidžia jaustis tvirčiau. O kai jautiesi tvirčiau, tuomet lengviau priimti sugrįžtantį gedėjimo bangavimą – juk gedėjimo kelionės ratas sukasi toliau: tai aprimsta, tai vėl iškelia jautresnes bangas aukštyn. Tik tau jau lengviau su jomis išbūti, kaskart vis ramiau. Jos nebenubloškia, nebegramzdina gilyn, o švelniai banguoja ir primena apie patirtus išgyvenimus bei leidžia sustiprėti, dar labiau paaugti viduje.
Kaip išbūti, išpykti, išliūdėti, priimti?
1
Pasirūpink savimi.
2
Leisk pasirūpinti tavimi kitiems
Kai jauti, jog norisi ramybės ir vienatvės – pabūk viena/s. Kai jauti, kad vienam/ai būti per sunku, per slogu, labai vargina – tuomet pabūk su artimais žmonėmis. Pasakyk, kad norisi tiesiog pabūti šalia, norisi apsikabinti, norisi išgirsti švelnų žodį, o galbūt norisi veikti kažką įprasto, kas primena kasdienę rutiną ir suteikia saugumo. Leisk kitiems apglėbti tave palaikymu ir šiluma, tarsi jaukiu minkštu pledu. Tai saugo ir stiprina.
3
Kreipkis pagalbos
Atmintinė
Skaitomiausi
Baimė – tai jausmas, kuris gali užklupti visai netikėtai ir lygiai taip pat netikėtai pradingti. Bet gali ir užsibūti. Nesvarbu, ar baimę jaučiame trumpesnį ar ilgesnį laiką – buvimas su ja labai sekina, vargina ir neleidžia mums užsiimti įprastomis veiklomis, tarsi užgožia kitus jausmus, trukdo ramiai mąstyti.
Galbūt pats nepatiri patyčių, bet pažįsti skriaudžiamą vaiką ir svarstai, ar galėtumei ką nors pakeisti. Tikrai taip! Tu gali padėti sustabdyti patyčias.
Konfliktai tarp draugų yra neišvengiama kiekvienų santykių dalis, nes skirtingi požiūriai, poreikiai ar emocijos gali sukelti nesutarimų. O išbūti nesutarimuose yra nelengva, nes jie kelia įtampą, neretai ir pyktį.
Ar jauti, kad esi tau svarbių žmonių dažnai žeminama/s, ignoruojama/s ar kritikuojama/s? Jei taip – greičiausiai patiri emocinę prievartą. Tai nėra tavo kaltė ir toks elgesys nėra normalus.
Pyktis yra natūrali visų žmonių patiriama emocija, kuri veikia tarsi apsaugos sistema – įspėja mus, kad tai, kas šiuo metu vyksta, mums yra nepriimtina.
Pyktis yra natūrali visų žmonių patiriama emocija, kuri veikia tarsi apsaugos sistema – įspėja mus, kad tai, kas šiuo metu vyksta, mums yra nepriimtina.
Ką tik iš tėvų sužinojai apie naujo brolio ar sesės laukimą ir nežinai ko griebtis? O gal jau kurį laiką lauki naujojo šeimos nario, bet tau vis tiek neramu? Naujojo brolio ar sesės gimimas ar globa / įsivaikinimas yra didžiulis pokytis bet kurioje šeimoje.
Liūdesys yra natūralus jausmas, kurį patiria bene kiekvienas. Paprastai liūdime kai kažko netenkame. Pavyzdžiui, miršta artimasis, išvyksta draugas, susipyksti su svarbiu žmogumi, pameti savo mėgstamą ir svarbų daiktą.
